4 ryto atsikėlėme, susirinkome daiktus, atidavėme raktus ir pajudėjome link oro uosto. 5 valandą jau stovėjome prie AirAsia bilietų kasos ir sumokėjome 5000 batų už datos keitimą, kuriuos vis dar tikimės susigrąžinti iš AeroSvit kompanijos. Pridavėme bagažą, nuėjome pavalgyti pusryčių. Likus valandai iki skrydžio pajudėjome link pasų kontrolės posto. Čia pamatėme ilgą eilę, kuri beveik visai nejudėjo, nes apsimiegoję pasienio pareigūnai dirbo greitai kaip sraigės - padūsaudami į antspaudą ir vis pasigrožėdami savo darbu. Laikas bėgo, o mes vis laukėme eilėje. Pasikalbėjome su šalia stovinčiais arabais, kurie nerimavo, kad gali nespėti į savo skrydį. Kai sužinojome, kad jų skrydis 20 minučių po mūsų skrydžio supratome, kad jei toliau lauksime eilėje - tai tikrai nebespėsime. Nubėgome prie pareigūnų ir paprašeme mus užleisti. Pirmas bandymas buvo nesėkmingas, susiraukęs vyras pasakė, kad jam neįdomios mūsų problemos, ačiū Dievui, už jo stovinti panelė leido mums įlysti, bei už jos stovintys žmonės neprieštaravo. Antspaudas mano pase atsirado likus 5 minutėms iki skrydžio, pasileidome bėgti link vartų. Iš paskos bėgo tėtis su mama, kuriuos sraigė muitininkas paleido dar po poros minučių. Likus minutei iki skrydžio praskridęs pro metalo detektorius su diržu ir telefonais rankoje jau buvau prie uždarytų vartų, prie kurių dar laukė AirAsia atstovė. Parodėme savo bilietus. Mergina pasiėmė raciją pranešė, kad dar yra skrendančių. Bėgome iki kitų vartų kartu su pora indų, kurie taip pat užgaišo prie pasų kontrolės posto. Dar po poros minučių autobusiukas mus jau nuvežė iki lėktuvo. Įlipus buvo sunku patikėti, kad mes visgi suspėjome, kad tai realu. Tėtis su mama taip greitai ir toli taip pat senokai nebuvo bėgę, trumpam nusprendė mesti rūkyti ir užsiimti sportu.
Prasidėjo mūsų pasutinės minutės kelionė, pagaliau palikome gimtuoju tapusį oro uostą. Po poros valandų nusileidome Penange, Malaizijoje. Ištisu kilimu išklotu koridoriumi nuėjome link pasų kontrolės posto, kur mūsų laukė skaromis prisidengusios musulmonės pareigūnės. Iki tol neteko matyti derinio - uniforma su antpečiais ir skara. Gaila tokiose vietose nėra leidžiama fotografuoti.
Laukdami bagažo paskaitėme skelbimą, kad už piratinių įrašų gabenimą gresia milžiniška bauda ir keli metai kalėjimo. Prisiminus skaitinius apie mirties bausmes už narkotikus ir tai kad esame musulmoniškoje šalyje pasijutome keistai. Piratinių įrašų neturėjome taigi išėję iš oro uosto pamatėme dar vieną siurprizą. Kovodami su apgavikais taksi vairuotojais malajiečiai pardavinėja bilietus į taksi. Kainos protingos, vairuotojai kalba angliškai, pajudėjome link viešbučio. Vairuotojas pasidomėjo iš kur esame, ką planuojame veikti Malaizijoje, bei kiek laiko viešėsime Penange. Pasidalinome, kad pirmadienį žadame judėti autobusu link sostinės Kuala Lumpuro, tai išgirdęs vairuotojas mus nuvežė iki autobusų stoties, kur iš karto nusipirkome bilietus.
Pravažiavome pro Georgetown'ą, grožėdamiesi tvarka, nesuprantama šviesoforų sistema, bei klausinėdami apie Malaiziją. Sužinojome, kad visi malajiečiai musulmonai, skirtumas tik tas, kad vieni geri (meldžiasi penkis kartus per dieną), kiti nelabai paisantys savo religijos nuostatų; taip pat, kad mūsų vairuotojas turi 2 žmonas.
Mūsų viešbutis aukštas pastatas prie jūros, kambarys visai šeimai 18 aukšte. Šalia dar keli panašaus dydžio pastatai - vaizdas tikrai įspūdingesnis nei Vilniaus finansinis centras. Visi langai į jūrą, gražu. Pasidėjome daiktus, persirengėme, nusileidome maudytis. Prie jūros nuliūdino ženklas įspėjantis apie medūzų sezoną, todėl jūroje maudėmės neilgai, uždėjome pliusą ir tiek.
Labiau atsigaivinome baseine, bei alumi. Ypač gerai atgaivino alaus kaina - 13lt už mažą butelį. Taip atsigaivinę persirengėme kelioniniai rūbais ir registratūroje įsigijome taksi bilietą iki drugelių fermos. Gražiu vingiuotu keliu po pusvalandžio jau buvome prie drugelių fermos. Viduje, kaip ir buvo žadėta skraidė daug nuostabių drugelių, kurie džiagėsi saugomo gyvūno statusu ir maisto gausa. Be drugelių buvo ir egzotiškesnių vabzdžių. Įspūdingiausi buvo gyvos šakelės ir vabalas lapas - slėpimosi virtuozai. Reikia pasistengti, kad pamatytum vabalą esanti priešais tavo nosį. Pradžiugino eksponuojami kopūstiniai drugeliai, kurių gausu gimtinėje. Viduryje fermos - baseinas su įvairiaspalvėmis žuvimis.
Grįžti nusprendėme pėsčiomis, netoli esančiame miestelyje pasiėmėme skrudintų (saldžiųjų) bulvių, bei skrudintų bananų - skanu, bet nepakankamai sotu. Pasisotinome šalia buvusioje indų valgykloje, kariu su mėsa. Parduotuvėje nusipirkau SIM kortelę, pardavėja nusirašė mano paso duomenis ir pažadėjo aktyvuoti ją per dvi valandas. (kaip nebūtų gaila pažado neištesėjo, bet sugrįžti aiškintis po to buvo per toli).
Pasisotinę patraukėme link viešbučio. Pakelės nelabai draugiškos pestiesiems, todėl dažnai tekdavo lipti į gilų ir platų lietaus vandeniui skirtą griovį. Pakelėse auga bananai, medvilnė ir žinoma palmės. Po poros kilometrų pamatėme pirmąsias bezdžionėles medžiuose, kurios nesivaržydamos rinko vaisius, valgė ir maitino bezdžioniukus. Paėjus dar kelis kilometrus pradėjo temti, surįžome taksi. Miegoti nuėjome anksčiau, šiai dienai bėgiojimo ir vaikščiojimo užteko.
Toliau (Kovo 16, Vienas miestas - daug kultūrų.)
(c)
200* by Daffy :: inValid XHTML 1.1 :D :: CSS
