Para prasidėjo lėktuve, naktis pasukus lairodžius 5 val. į priekį netruko praeiti ir visi jau plojo lėktuvo pilotams sėkmingai mus nuleidusiems ant žemės. Greitai susirinkome rankinį bagažą ir pasiledome bėgti su viltimi per pusę valandos suspėti į sekantį srydį. Pakeliui pastebėta tajietė Aerosvit kompanijos atstovė didelių vilčių sulaukti pagalbos ar reikiamos informacijos nesuteikė, bėgome toliau milžinišku oro uostu iki pasų kontrolės posto. Tėvai liko pasiimti bagažo, aš nubėgau iki AirAsia registracijos vietos. Nors iki skrydžio buvo likę 15 minučių sužinojome, kad į lėktuvą tikrai nespėsime ir teks įsigyti naują bilietą. Sekantis skrydis į Penangą buvo po kelių valandų, bet sužinojome, kad dėl užlūžusios AirAsia sistemos bilietų į jį įsigyti nepavyks. Pabandėme surasti Aerosvit atstovus, informacijoje sužinojome kad jie oro uoste būna tik porą dienų per savaitę (ir žinoma ne tomis savaitės dienomis, kada mes buvome) vienintelė likusi išeitis buvo paskambinti į atstovybę Bankoko mieste. Nors firmos autoatsakiklis teigė, kad darbą pradeda 10 val., kažkas teikėsi atsiliepti tik po gero pusvalandžio po darbo pradžios. Po ilgo pokalbio mums buvo pasiūlytas viešbutis Bankoke, pameluota, kad kitos kompanijos į Penangą nebeskrenda ir pažadėta padėti patekti į skrydį sekančią dieną.
Daug pasirinkimo variantų nebeliko, taigi netrukus pajudėjome autobusiuku iki žadėto viešbučio. Viešbutis gana geras, bet pasislėpęs apšiurusiame Bankoko rajone netoli oro uosto. Pasidėjome daiktus, persėdome į taksi ir pajudėjome link Karaliaus rūmų. Bankokas - milžiniškas, eklektiškas miestas. Šalia skurdokai atrodančių namų išdygę dideli pastatai. Važiuodami greitkeliu iškilusiu virš miesto netrukome patekti prie karaliaus rūmų.
Išlipus iš taksi mus pasveikino tuk-tuk'o vairuotojas ir pasakė, kad įėjimas prie sekančių vartų. Nuėjus prie nurodytų vartų sutikome geranoriškai atrodantį pilietį, kuris mums paaiškino, kad dabar kaip tik kartą per mėnesį (ar metus) vykstanti budistų šventė ir šalia karaliaus rūmų esanti šventykla uždaryta, kaip ir patys karaliaus rūmai. Pagriebęs iš rankų Bangkoko žemėlapį parodė kur mes turėtume važiuoti. Žinoma tarp kelių nemokamų šventyklų buvo ir kažkoks turgus. Mums pasiūlė sėsti į šalia stovintį tuk-tuką kuris beveik nemokamai turėjo nuvežti į minėtas vietas.Kad ir koks viliojantis pasiūlymas, bet nusprendėme atsisakyti ir pabandyti laimę patekti į rūmus, kad ir vykstant budistų šventei. Sugrįžome prie vartų, prie kurių mus išleido taksi, paprašėme sargybinio kad mus įleistų. Pastarasis nelabai suprato ko mes norime, bet įeiti leido. Netrukus paaiškėjo, kodėl sargybinis nesuprato ko mes norime. Žinoma - jokios budistų šventės nebuvo, buvo tik "gera reklama", kaip nereikia pasitikėti tuk-tukais ir "gerais žmonėmis".
Įsigiję bilietus patekome į nuostabų budistinių šventyklų kompleksą. Apžiūrėjome smaragdinio Budos šventyklą, išgirdome, kaip gieda vienuolės (gaila per vėlai sumąstėme, kad reikia nufilmuoti ir įamžinti sklindančius nuostabius garsus. Išėjus iš šventyklos patekome prie karaliaus rezidencijos, į kurią lankytojai neįleidžiami, padarę kelias nuotraukas pasukome link karaliaus rūmų, ramiai pasigrožėjome šalia esančiu sodu, bei pražygiuojančia garbės sargyba.
Artėjo vakaras, taigi ilgai nelauke sėdome į taksi ir pajudėjome link Wat Pho - gulinčio Budos šventyklos. Nors ir ne didžiausias pasaulyje - šis gulintis Buda paliko didžiausią įspūdį.
Grįždami namo sutikome dar vieną tailandietį, taksistą, kuris norėjo lengvai pasipelnyti iš turistų, bet ir šiam nesuteikę progos nusukti 1000 batų persėdome pas sąžiningesnį vairuotoją ir netrukus buvome viešbutyje. Čia mus pasitiko šaunus apsaugos darbuotojas, kuris į mūsų šypsenas atsakė "atiduodu pagarbą" gestu. Netrukus atėjo vakarienės metas, po nelengvos dienos labai derėjo šaunus viešbučio restoranas, gyva muzika ir nuostabus aptarnavimas.
Toliau (Kovo 15, Paskutinės minutės kelionė)
(c)
200* by Daffy :: inValid XHTML 1.1 :D :: CSS
