Pastebėjau, kad prisiversti ką nors daryti tampa didelė problema. Ypač, jei kas nors yra itikinęs, kad tai yra sunku, tiesiog nustoji bandyti, nekalbant apie kokį nors stengimąsi.
Realiai užtenka kelių valandų, kad būtų galima įsikirsti į sudėtingas temas, bet tam paprastai reikia dar vienos salygos - kito sunkaus darbo, kurio nenorėtum darytis, ir kaip alternatyva renkiesi lengvesnį variantą.
Sprendimas yra labai paprastas, tiesiog pradėti dirbti, bet kartais jausmas būna panašus, lyg reiktų ką nors nušauti, ar nusišauti pačiam. Atrodo atsakomybės jokios, tik paspaudi pistoleto gaiduką, (ar pelės mygtuką paleisdamas programą ir jau yra gera pradžia, kas kaip mūsų senoliai pastebėjo jau pusė darbo. (Kita pusė darbo, ypač programavime yra klaidų ieškojimas :)

Geroji šių problemų pusė, kad kai nieko (ką reiktų) daryti nenori, tada pradedi daryti tai ko nereikia. Ačiū Dievui, kad tas ko nereikia nėra šiaip šlaistymasis gatvemis, mano atveju tai pavyzdžiui Japonų kalbos mokinimasis.

Šia proga nusprendžiau savo užrašus perkelti į internetą, pradžioje per daug nesistengiant, be didelės atsakomybės, kad pateikti tekstai bus geras ir universalus vadovėlis. Svarbu, kad bent mant tai turėtų praversti ;]

Frazė panaši į jei nemoki - mokėk.. Bet kuriuo atveju tai reiškia, kad atsirado noras dirbti, tikiuosi, kad jis nenumirs, ir bus galima bent savo mintis išreikšti, neužsiskleisti savyje. :)

Blogo softas kaip ir nieko, pagyvensime, pamatysime, gal reiks naujo. Template šiaip ne taip pavyko pakeisti. Klaidų, manau, liko minimaliai . (gali būti ir taip, kad šie puslapiai nebus XHTML Valid. Bet tai nesulaikys saulės nuo patekėjimo. :)

Svarbiausia, kad dalis mano minčių pagaliau nebedings /dev/null 'e kaip

...tikėsimės kuo toliau, tuo blogiau.
O dar maloniau būtų, kad tai nebūtų paskutinis įrašas.. ;]